Medūza
![]()
Augustas Serapinas
Prieangis
2022.09.09–11.13
Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno ir kultūros erdvė „Medūza“ su džiaugsmu pradeda savo programą lankytojams pristatydama Augusto Serapino parodą „Prieangis“.
Tai – pirmoji menininko solo paroda Lietuvoje, kuri pirmiausia galėtų būti apibūdinta kaip mėginimas pažvelgti į Lietuvos meno lauką kaip į paradoksalią bendruomenę, sudarytą iš skirtingų asmenybių ir jų visų sąlygota; bendruomenę, ypatingai glaudžiai susaistytą tarpusavio priklausomybės ryšiais ir sykiu neturinčią vieno bendro vardiklio. Augustas Serapinas įžengia į Lietuvos dalininkų sąjungai priklausančią Šv. Jono gatvės galeriją kaip į tarpinę ir dialogišką erdvę, kurioje buvusios interjero bei apdailos detalės ekspozicijoje įgyja naujus gyvenimus. Akmenys, išimti iš vidinės sienos mūro, tampa galerijoje įkurtos pirties pamatais, o buvę vitrinų postamentai – ją supančiais baldais. Pirtis, šįkart šildytis skirta veikiau meno kūriniams nei žmonėms, čia veikia kaip pretekstas skirtingų Lietuvos meno scenoje veikiančių asmenybių susitikimams; asmenybių, kurias skiria raiška, karta ir požiūris į tai, kas yra ir kas turėtų būti laikoma menu. Nors šie prieangio susitikimai vyksta už lankytojų akių, apie juos byloja pirties vitrinoje palikti susitikinėtojų kūriniai bei objektai, vitriną nuolat pildant naujais ir tampantys bene svarbiausiu šios parodos elementu.
A. Serapino meninė raiška persmelkta poetiškų ir asmeniškų gestų, neretai grįstų jo santykio su tyčia ar netyčia sutiktais žmonėmis, jų išgyventomis istorijomis ar užgyventomis vietomis. Menininko įvietintos instaliacijos ir objektai – ne tik savarankiški ir turtingi kūriniai patys savaime, tačiau taip pat veikia kaip reagentai, padedantys išryškinti socialiniame audinyje nusėdusius trapius bei sunkiai apčiuopiamus žmonių gyvenimo niuansus ir įtampas, nepastebimai formuojančius jų kasdienybę. Dėl to kiekvienas Serapino kūrinys yra tarsi pasakojimas, kuriame kasdienės žmonių patirtys ir juos supantys reiškiniai atskleidžiami naujoje šviesoje – tarsi jie būtų ne sąlygoti pasaulio aplinkybių, o veikiau patys taptų dėsniais, aplink kuriuos šis pasaulis sukasi. Galbūt dėl šios priežasties A. Serapino darbai gali sukelti prieštaringus jausmus – jie sykiu ir įsišakniję kasdienybės prozoje, ir persmelkti fantastiškumo.
Geriau nei epitetai už menininką kalba jo darbai. Štai 2013 m. pagrindiniu parodos Varšuvos galerijoje „BWA“ herojumi tapo jos kaimynystėje gyvenantis į pensiją išėjęs žurnalistas – į ekspoziciją buvo iš dalies perkeltas jo namų interjeras. Tuo tarpu Antverpeno šiuolaikinio meno centre „M HKA“ rengdamas parodą „Georges“ (2014) Serapinas bendradarbiavo su centro techninio skyriaus vadovu Georges’u Uittenhoutu, su kuriuo jis ieškojo pamirštų, sunkiai prieinamų ar paslėptų muziejaus erdvių, parodoje atvertų lankytojams. Pakviestas dalyvauti 13-ojoje Baltijos trienalėje, kartu su Visagine gyvenančiais vaikais menininkas iš medžio ir mūro nuolaužų sukūrė skulptūrą „Vygintas, Kirilas and Semionovas“. 2018 m. gimęs kūrinys bylojo apie šeimas, sovietinės valdžios įsakymu atkraustytas į Ignaliną dirbti atominėje elektrinėje, jų dar ir šiandien tebepatiriamus išgyvenimus bei pastangas priimti praeitį ir sykiu iš naujo įsivaizduoti ateitį. Tais pat metais ši skulptūra buvo pristatyta ir 58-osios Venecijos bienalės pagrindinėje parodoje. Jai Serapinas taip pat sukūrė specialiai kūrinių prižiūrėtojams skirtas „Prižiūrėtojo kėdes“, paprastai nepastebimą parodos aptarnaujantį personalą pavertusias neatsiejama ekspozicijos dalimi. 2019 m. Londono galerijoje „Emalin“ vykusioje parodoje „Vasario 13-oji“ menininkas suteikė naują gyvenimą sniego seniams, šaldikliuose atgabentiems iš Vilniaus Vingio parko, o instaliacijos „20 apartamentų“ (2020) „P////AKT“ erdvėje Amsterdame pagrindu tapo šalia parodų erdvės vykusių statybų projektas: ekspozicijoje atkartotas pirmasis naujai statomo pastato aukštas pasakojo apie dėl gentrifikacijos procesų augantį susvetimėjimą ir įtampą tarp vietos bendruomenės bei kapitalo interesų.
Tebesitęsianti A. Serapino susitikimų su menininkais seka prasidėjo nuo dviejų meno kūrėjų sąjungų pirmininkių susitikimo, o toliau tęsiasi kiekvienam svečiui savo ruožtu vis pasiūlant kitą žmogų, su kuriuo, jo ar jos nuomone, menininkui reikėtų pasimatyti. Taip pirties vitrinoje atsidūrė Eglės Gandos Bogdanienės kūrinys „Antra oda III“, kuriame menininkė ant A. Serapino kūno specialia technika nuvėlė pluoštą, saugantį jo DNR, o Danutė Gambickaitė atnešė palydovinę lėkštę, gatvės menininkų apipaišytą kaip atsakas į Mindaugo Navako keramikos kūrinių seriją, kurią pastarasis sukūrė, vėlgi, kaip atsaką į kitų gatvės menininkų užrašu „Solomon“ išpaišytą jo skulptūrą „Kablys“ Kauno gatvėje. Linas Liandzbergis pirtyje pakabino paveikslą iš serijos „Stickers“ pavadinimu „Laukais, kloniais, pievomis ateina ruduo“, kuriame ant lietuviško peizažo tarsi tyčia prilipusi vaizdą užstoja kaukolė, o Laisvydė Šalčiūtė paliko savo knygą „Orlando. Biografija“. Pirtyje taip pat galima rasti Aistės Marijos Stankevičiūtės dar nesukurto, bet jau netrukus atsirasiančio rūbo iškarpą, kurio raštai meta užuominą apie būsimus audinius ir kūnus, pasislėpsiančius po jo paviršiumi. Laima Kreivytė savo ruožtu įrašė eilėraštį, kurį sukūrė savo autorinei laidai „Onomatopėjos“ mėgindama žodžiais nupiešti įsivaizduojamo klausytojo portretą. Kartu su juo pirtyje skamba ir Gailės Griciūtės garso kūrinys „Other Planes of Motion“, kuriame menininkė tyrinėja defektus analoginėse juostose bei jų kuriamus garsus, garso keitimo tikslais šias juostas marinavus druskoje, citrinų sultyse ir acetone, o tuo tarpu Eglė Ridikaitė ten paliko savo drobę „Tuščia“. Prieš pat parodos atidarymą Paulius Petraitis pakabino savo kūrinį iš serijos „Surfaces“, kuriame fotografijos antspaudas yra eksponuojamas panardintas vandenyje, o Jurga Barilaitė išskleidė vėliavą pavadinimu „Ženklas“, kurį sakosi pirmą kartą išvydusi sapne...
Audrius Pocius
Augustas Serapinas (g. 1990 m., Vilnius) gyvena ir dirba Vilniuje. 2013 m. įgijo bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Tarp personalinių autoriaus parodų – „Summer in Rūdninkai“, „Apalazzo“ galerija, Breša, IT (2021); „Diana“, CCA, Tel Avivas, IL (2021); „20 Apartments“, „P/////AKT“, Amsterdamas, NL (2020), „Various Others“, galerija „Emalin“, surengta „Sperling“, Miunchenas, DE (2019); „February 13th“, „Emalin“, Londonas, UK (2019); „Waiting For Another Time“, „Apalazzo“ galerija, Breša, IT (2018); „Where is Luna“, „CURA“ Basement, Roma, IT (2018), „Blue Pen“, „Davido Dale“ galerija, Glazgas, UK (2018); „Jousaal (Gym)“, „Piktogram“, Varšuva, PL (2018); „Sigi“, „Kunsthalle Wien“, AT (2017); ir „Housewarming“, „Emalin“, Londonas, UK (2016). A. Serapino kūryba taip pat buvo pristatyta grupinėse parodose tokiuose renginiuose ir institucijose kaip 13-oji Kauno bienalė, Kaunas, LT (2021); „Art Basel: Parcours“, CH (2021); Belgrado bienalė, RS (2021); ŠMC, Vilnius, LT (2020); „Kunstagge Basel“, CH (2020); Rygos tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA2, LV (2020); 58-oji Venecijos bienalė, IT (2019); ir „Kunsthalle Wien“, AT (2017).
Būsimi 2022 m. autoriaus projektai apima personalines parodas „Emalin“ galerijoje, Londone, UK ir „Tschudi“, Cuoce, CH bei dalyvavimą Toronto meno bienalėje, US; „Paradis“ Orangevudas, NL; „Reappearing Imaginaries“, „Misk“ meno institute, Princo Faisal bin Fahd Meno salėje, Rijade, SA.
Norėtume nuoširdžiai padėkoti visiems savo darbu, mintimis ir palaikymu prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo bei „Medūzos“ gimimo. Pirmiausia – visiems „Prieangyje“ dalyvaujantiems Lietuvos meno lauko kūrėjams, sutikusiems pasidalinti savo mintimis susitikimuose ir leidusiems eksponuoti jų atneštus kūrinius pirties vitrinoje. Jurgiui Paškevičiui – už jo kruopštumą ir dėmesį statant parodos instaliaciją, o Antanui Gerlikui – už visus patarimus, pokalbius ir tai, kad savo dėmesingu žvilgsniu bei įgudusiomis rankomis suformavo erdvę, kurioje ji galėjo iškilti. Jokūbui Adamoniui – už nuoširdžią pagalbą išmontuojant senąsias galerijos apdailos detales, o Juozui Lukaičiui – už kantrybę ir geranoriškumą diegiant naują elektros instaliaciją. Daniel Muzyczuk – už tai, kad tik jo dėka galerijai pavyko rasti šiuo metu joje kabančius šviestuvus. Petrui Išorai ir Onai Lozuraitytei – už tai, kad atvėrė galerijos erdves vaizduotei, o Elenai Pusčiūtei – už kiekvieną išmatuotą kampą ir altitudę. Monikai Janulevičiūtei dėkojame už preciziškai pasiūtą užuolaidą. Vytautui Volbekui – už jautrumą ir vaizduotę kuriant „Medūzos“ veidą, o Deimantei Bulbenkaitei – už jai suteiktą balsą, kuriuo ji bendrauja su savo auditorija. Paulei Vaitkutei norėtume padėkoti už tai, kad visuomet atsidurdavo laiku ir vietoje, Dainiui Petkevičiui – kad padėjo tuomet, kai jo pagalbos reikėjo labiausiai, o Alexandrai Bondarev už tai, kad šiame tekste telikę mažai rašyobs ir logikos klaidų ir suprasti jį galės ir kitakalbiai. Esame dėkingi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkei Eglei Gandai Bogdanienei už ryžtą ir palaikymą, Solveigai Gutautei, Evelinai Januškaitei ir Kotrynai Džilavjan – už šiltą bei kolegišką pagalbą sprendžiant einamuosius klausimus, o visai Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei – už pasitikėjimą. Taip pat norėtume asmeniškai padėkoti bičiuliams ir bendražygiams Edgarui Gerasmovičiui, Laurai Kaminskaitei, Rūtai Simutytei, Valentinui Klimašauskui, Kiprui Garlai, Antanui Obcarskui, Justinai Zubaitei, Kristupui Saboliui, Titui Sūdžiui ir visiems, kurių draugystė ir palaikymas lydėjo kiekvieną „Medūzos“ atsiradimo žingsnį arba ateityje lydės tolesnius.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
︎︎︎ Atgal
Augustas Serapinas
Prieangis
2022.09.09–11.13
Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno ir kultūros erdvė „Medūza“ su džiaugsmu pradeda savo programą lankytojams pristatydama Augusto Serapino parodą „Prieangis“.
Tai – pirmoji menininko solo paroda Lietuvoje, kuri pirmiausia galėtų būti apibūdinta kaip mėginimas pažvelgti į Lietuvos meno lauką kaip į paradoksalią bendruomenę, sudarytą iš skirtingų asmenybių ir jų visų sąlygota; bendruomenę, ypatingai glaudžiai susaistytą tarpusavio priklausomybės ryšiais ir sykiu neturinčią vieno bendro vardiklio. Augustas Serapinas įžengia į Lietuvos dalininkų sąjungai priklausančią Šv. Jono gatvės galeriją kaip į tarpinę ir dialogišką erdvę, kurioje buvusios interjero bei apdailos detalės ekspozicijoje įgyja naujus gyvenimus. Akmenys, išimti iš vidinės sienos mūro, tampa galerijoje įkurtos pirties pamatais, o buvę vitrinų postamentai – ją supančiais baldais. Pirtis, šįkart šildytis skirta veikiau meno kūriniams nei žmonėms, čia veikia kaip pretekstas skirtingų Lietuvos meno scenoje veikiančių asmenybių susitikimams; asmenybių, kurias skiria raiška, karta ir požiūris į tai, kas yra ir kas turėtų būti laikoma menu. Nors šie prieangio susitikimai vyksta už lankytojų akių, apie juos byloja pirties vitrinoje palikti susitikinėtojų kūriniai bei objektai, vitriną nuolat pildant naujais ir tampantys bene svarbiausiu šios parodos elementu.
A. Serapino meninė raiška persmelkta poetiškų ir asmeniškų gestų, neretai grįstų jo santykio su tyčia ar netyčia sutiktais žmonėmis, jų išgyventomis istorijomis ar užgyventomis vietomis. Menininko įvietintos instaliacijos ir objektai – ne tik savarankiški ir turtingi kūriniai patys savaime, tačiau taip pat veikia kaip reagentai, padedantys išryškinti socialiniame audinyje nusėdusius trapius bei sunkiai apčiuopiamus žmonių gyvenimo niuansus ir įtampas, nepastebimai formuojančius jų kasdienybę. Dėl to kiekvienas Serapino kūrinys yra tarsi pasakojimas, kuriame kasdienės žmonių patirtys ir juos supantys reiškiniai atskleidžiami naujoje šviesoje – tarsi jie būtų ne sąlygoti pasaulio aplinkybių, o veikiau patys taptų dėsniais, aplink kuriuos šis pasaulis sukasi. Galbūt dėl šios priežasties A. Serapino darbai gali sukelti prieštaringus jausmus – jie sykiu ir įsišakniję kasdienybės prozoje, ir persmelkti fantastiškumo.
Geriau nei epitetai už menininką kalba jo darbai. Štai 2013 m. pagrindiniu parodos Varšuvos galerijoje „BWA“ herojumi tapo jos kaimynystėje gyvenantis į pensiją išėjęs žurnalistas – į ekspoziciją buvo iš dalies perkeltas jo namų interjeras. Tuo tarpu Antverpeno šiuolaikinio meno centre „M HKA“ rengdamas parodą „Georges“ (2014) Serapinas bendradarbiavo su centro techninio skyriaus vadovu Georges’u Uittenhoutu, su kuriuo jis ieškojo pamirštų, sunkiai prieinamų ar paslėptų muziejaus erdvių, parodoje atvertų lankytojams. Pakviestas dalyvauti 13-ojoje Baltijos trienalėje, kartu su Visagine gyvenančiais vaikais menininkas iš medžio ir mūro nuolaužų sukūrė skulptūrą „Vygintas, Kirilas and Semionovas“. 2018 m. gimęs kūrinys bylojo apie šeimas, sovietinės valdžios įsakymu atkraustytas į Ignaliną dirbti atominėje elektrinėje, jų dar ir šiandien tebepatiriamus išgyvenimus bei pastangas priimti praeitį ir sykiu iš naujo įsivaizduoti ateitį. Tais pat metais ši skulptūra buvo pristatyta ir 58-osios Venecijos bienalės pagrindinėje parodoje. Jai Serapinas taip pat sukūrė specialiai kūrinių prižiūrėtojams skirtas „Prižiūrėtojo kėdes“, paprastai nepastebimą parodos aptarnaujantį personalą pavertusias neatsiejama ekspozicijos dalimi. 2019 m. Londono galerijoje „Emalin“ vykusioje parodoje „Vasario 13-oji“ menininkas suteikė naują gyvenimą sniego seniams, šaldikliuose atgabentiems iš Vilniaus Vingio parko, o instaliacijos „20 apartamentų“ (2020) „P////AKT“ erdvėje Amsterdame pagrindu tapo šalia parodų erdvės vykusių statybų projektas: ekspozicijoje atkartotas pirmasis naujai statomo pastato aukštas pasakojo apie dėl gentrifikacijos procesų augantį susvetimėjimą ir įtampą tarp vietos bendruomenės bei kapitalo interesų.
Tebesitęsianti A. Serapino susitikimų su menininkais seka prasidėjo nuo dviejų meno kūrėjų sąjungų pirmininkių susitikimo, o toliau tęsiasi kiekvienam svečiui savo ruožtu vis pasiūlant kitą žmogų, su kuriuo, jo ar jos nuomone, menininkui reikėtų pasimatyti. Taip pirties vitrinoje atsidūrė Eglės Gandos Bogdanienės kūrinys „Antra oda III“, kuriame menininkė ant A. Serapino kūno specialia technika nuvėlė pluoštą, saugantį jo DNR, o Danutė Gambickaitė atnešė palydovinę lėkštę, gatvės menininkų apipaišytą kaip atsakas į Mindaugo Navako keramikos kūrinių seriją, kurią pastarasis sukūrė, vėlgi, kaip atsaką į kitų gatvės menininkų užrašu „Solomon“ išpaišytą jo skulptūrą „Kablys“ Kauno gatvėje. Linas Liandzbergis pirtyje pakabino paveikslą iš serijos „Stickers“ pavadinimu „Laukais, kloniais, pievomis ateina ruduo“, kuriame ant lietuviško peizažo tarsi tyčia prilipusi vaizdą užstoja kaukolė, o Laisvydė Šalčiūtė paliko savo knygą „Orlando. Biografija“. Pirtyje taip pat galima rasti Aistės Marijos Stankevičiūtės dar nesukurto, bet jau netrukus atsirasiančio rūbo iškarpą, kurio raštai meta užuominą apie būsimus audinius ir kūnus, pasislėpsiančius po jo paviršiumi. Laima Kreivytė savo ruožtu įrašė eilėraštį, kurį sukūrė savo autorinei laidai „Onomatopėjos“ mėgindama žodžiais nupiešti įsivaizduojamo klausytojo portretą. Kartu su juo pirtyje skamba ir Gailės Griciūtės garso kūrinys „Other Planes of Motion“, kuriame menininkė tyrinėja defektus analoginėse juostose bei jų kuriamus garsus, garso keitimo tikslais šias juostas marinavus druskoje, citrinų sultyse ir acetone, o tuo tarpu Eglė Ridikaitė ten paliko savo drobę „Tuščia“. Prieš pat parodos atidarymą Paulius Petraitis pakabino savo kūrinį iš serijos „Surfaces“, kuriame fotografijos antspaudas yra eksponuojamas panardintas vandenyje, o Jurga Barilaitė išskleidė vėliavą pavadinimu „Ženklas“, kurį sakosi pirmą kartą išvydusi sapne...
Audrius Pocius
Augustas Serapinas (g. 1990 m., Vilnius) gyvena ir dirba Vilniuje. 2013 m. įgijo bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Tarp personalinių autoriaus parodų – „Summer in Rūdninkai“, „Apalazzo“ galerija, Breša, IT (2021); „Diana“, CCA, Tel Avivas, IL (2021); „20 Apartments“, „P/////AKT“, Amsterdamas, NL (2020), „Various Others“, galerija „Emalin“, surengta „Sperling“, Miunchenas, DE (2019); „February 13th“, „Emalin“, Londonas, UK (2019); „Waiting For Another Time“, „Apalazzo“ galerija, Breša, IT (2018); „Where is Luna“, „CURA“ Basement, Roma, IT (2018), „Blue Pen“, „Davido Dale“ galerija, Glazgas, UK (2018); „Jousaal (Gym)“, „Piktogram“, Varšuva, PL (2018); „Sigi“, „Kunsthalle Wien“, AT (2017); ir „Housewarming“, „Emalin“, Londonas, UK (2016). A. Serapino kūryba taip pat buvo pristatyta grupinėse parodose tokiuose renginiuose ir institucijose kaip 13-oji Kauno bienalė, Kaunas, LT (2021); „Art Basel: Parcours“, CH (2021); Belgrado bienalė, RS (2021); ŠMC, Vilnius, LT (2020); „Kunstagge Basel“, CH (2020); Rygos tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA2, LV (2020); 58-oji Venecijos bienalė, IT (2019); ir „Kunsthalle Wien“, AT (2017).
Būsimi 2022 m. autoriaus projektai apima personalines parodas „Emalin“ galerijoje, Londone, UK ir „Tschudi“, Cuoce, CH bei dalyvavimą Toronto meno bienalėje, US; „Paradis“ Orangevudas, NL; „Reappearing Imaginaries“, „Misk“ meno institute, Princo Faisal bin Fahd Meno salėje, Rijade, SA.
Norėtume nuoširdžiai padėkoti visiems savo darbu, mintimis ir palaikymu prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo bei „Medūzos“ gimimo. Pirmiausia – visiems „Prieangyje“ dalyvaujantiems Lietuvos meno lauko kūrėjams, sutikusiems pasidalinti savo mintimis susitikimuose ir leidusiems eksponuoti jų atneštus kūrinius pirties vitrinoje. Jurgiui Paškevičiui – už jo kruopštumą ir dėmesį statant parodos instaliaciją, o Antanui Gerlikui – už visus patarimus, pokalbius ir tai, kad savo dėmesingu žvilgsniu bei įgudusiomis rankomis suformavo erdvę, kurioje ji galėjo iškilti. Jokūbui Adamoniui – už nuoširdžią pagalbą išmontuojant senąsias galerijos apdailos detales, o Juozui Lukaičiui – už kantrybę ir geranoriškumą diegiant naują elektros instaliaciją. Daniel Muzyczuk – už tai, kad tik jo dėka galerijai pavyko rasti šiuo metu joje kabančius šviestuvus. Petrui Išorai ir Onai Lozuraitytei – už tai, kad atvėrė galerijos erdves vaizduotei, o Elenai Pusčiūtei – už kiekvieną išmatuotą kampą ir altitudę. Monikai Janulevičiūtei dėkojame už preciziškai pasiūtą užuolaidą. Vytautui Volbekui – už jautrumą ir vaizduotę kuriant „Medūzos“ veidą, o Deimantei Bulbenkaitei – už jai suteiktą balsą, kuriuo ji bendrauja su savo auditorija. Paulei Vaitkutei norėtume padėkoti už tai, kad visuomet atsidurdavo laiku ir vietoje, Dainiui Petkevičiui – kad padėjo tuomet, kai jo pagalbos reikėjo labiausiai, o Alexandrai Bondarev už tai, kad šiame tekste telikę mažai rašyobs ir logikos klaidų ir suprasti jį galės ir kitakalbiai. Esame dėkingi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkei Eglei Gandai Bogdanienei už ryžtą ir palaikymą, Solveigai Gutautei, Evelinai Januškaitei ir Kotrynai Džilavjan – už šiltą bei kolegišką pagalbą sprendžiant einamuosius klausimus, o visai Lietuvos dailininkų sąjungos bendruomenei – už pasitikėjimą. Taip pat norėtume asmeniškai padėkoti bičiuliams ir bendražygiams Edgarui Gerasmovičiui, Laurai Kaminskaitei, Rūtai Simutytei, Valentinui Klimašauskui, Kiprui Garlai, Antanui Obcarskui, Justinai Zubaitei, Kristupui Saboliui, Titui Sūdžiui ir visiems, kurių draugystė ir palaikymas lydėjo kiekvieną „Medūzos“ atsiradimo žingsnį arba ateityje lydės tolesnius.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
︎︎︎ Atgal