Medūza
![]()
Eglė Petrošiūtė ir Liudvika Sonia Koort
Sounds like a Silver Teaspoon
2024.03.08–04.06
Kovo 8 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos menininkių Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort bendra paroda „Sounds Like a Silver Spoon“. Paroda, kurios pavadinimas kilo iš abiejų menininkių parašyto poetinio teksto, veikia kaip atviras dialogas apie erdvės psichologiją bei idėją, kad mūsų formuojamos erdvės ilgainiui pradeda formuoti mus.
Pasak parodos „Sounds Like a Silver Spoon“ kuratorės Eglės Agnės Benkunskytės, nors E. Petrošiūtė ir L. S. Koort operuoja kaip atskiros kūrėjos, šis jų susitikimas pagrindinėje „Medūzos“ salėje atskleidžia bendras menininkių kūrybos gijas. „Šioje parodoje svarbus sodo kaip kosmologijų kūrimo erdvės motyvas, - pastebi parodos kuratorė, - Lietuvių mitologijoje sodas žymi ribinę erdvę, kurioje susitinka gamtos ciklai ir žmogaus kultūrinė pastanga, tad šią įtampą menininkės nagrinėja pasitelkdamos skulptūrą, tekstilę, piešinį, videomeną, garsą ir instaliacijos elementus.”
Reikšmine menininkių dialogo ašimi tampa E. Petrošiūtės ir L. S. Koort poetinis tekstas, tampantis atskiru parodos kūriniu. Vystydamos savo praktiką abi menininkės neretai rašo, tad pažymėdamos savo betarpišką pokalbį jos nusprendė sukurti tekstą, sudarytą iš anksčiau rašytų eilių. „Modifikavome savo jau turėtus tekstus ir sujungėme juos į vieną visumą, kuri atspindi mūsų bendravimą ruošiantis parodai, - teigia L. S. Koort, - mūsų kalboje natūraliai yra daug poetikos ir minčių tirštumo, tad skirtingas poemos eilutes skaitome tarsi laišką viena kitai.“
Viena iš menininkių teksto eilučių tapo ir parodos pavadinimu - „Sounds Like a Silver Spoon“ (angl. „Skamba tarsi sidabrinis šaukštelis“). Garsinė pavadinimo nuoroda parinkta neatsitiktinai, nes atskleidžia, kad garsas yra dar vienas parodos medžiagiškumo sluoksnis. „Medžiagiškumą savo kūryboje suvokiu pačia plačiausia prasme, man svarbu pajusti santykį su medžiaga, apgalvoti kūno ir medžiagos susidūrimo aspektą, nesvarbu, tai stiklas, tekstilė, ar net garsas, - pasakoja E. Petrošiūtė, - Skirtingos medžiagos taip pat sukuria galimybes bendradarbiauti su skirtingų sričių menininkais - pavyzdžiui, naudodamasi mano įrašytu tekstu kompozitorė Jūra Elena Šedytė sukūrė mano video kūrinio garso takelį.“
“Tą rytą pabudau kaip jusli būtybė. Prieš mano akis atsivėrė nuostabus sodas. Pilnas sodrios žalumos ir sklindančių garsų. Pastebėjau, jog kai kurie gardai sklido iš tolumos - lenktų šakų apsuptyje - kur šmėkščiojo dviejų figūrų nugaros. Negalėjau išgirsti jų balsų. Tačiau jų kūnai atrodė gyvybingi, susirangę ant nedidelio suoliuko, amžinai kažką aptarinėjantys. Jie maudėsi didybėje.
Figūros paliko man žemėlapį, sudarytą iš žodžių, kurie virto eilėraščiu. Jis ne tik padėjo orientuotis aplinkoje, bet ir nurodė, kaip sukurti namus. Jame buvo parašyta:
Norint pastatyti namą, reikia pradėti nuo įsiklausymo į medžiagas - jų forma nėra atsitiktinė, tai senų laikų, buvusių daugybę metų prieš mus, prisiminimas: metalas, stiklas, medis ir siūlai. Nuolat besikeičianti šių medžiagų prigimtis verčia pažvelgti atidžiau, gal net kiek per atidžiai. Ar sugebėsi atitraukti žvilgsnį? Jei ne, teks pasitelkti kitus pojūčius, kad susidarytum pilną vaizdą. Ir galbūt, tik galbūt, pradėsi jausti ne tik erdvę, bet ir tai, ko jai trūksta, ir atsižvelgiant į tai kurti. Tik tada pastebėsi natūralų ritmingą sienų kvėpavimą. Su kiekvienu įkvėpimu mikrokosmas šiek tiek pasikeičia ir kelio atgal nebelieka. Šis namas yra gyvas, pildant jį objektais dalis pasąmonės įstringa jo rėmuose, suteikiant daugiau krypties, bet niekada nediktuojant kelio.
Prieš mano akis vešlaus sodo apsuptyje pasirodė dvi figūros. Sėdint ant suoliuko girdėjau, kaip su kiekvienu žingsniu balsai tapo vis tylesni. Kad ir kaip norėjau pasiklausyti šio pokalbio, tai būtų buvę nieko verta, žodžiai tampa apgaulingais, jei jų nelydi bendra patirtis. Nepaisant to, šios figūros išmokė mane įsiklausyti į tarpus, į tylą, į medžiagas ir jų tylų šnabždesį.
Saulės spinduliai glosto tave sidabrinių atspindžių skambesiu. Ateities kartos nežinos mano išmoktų pamokų, tačiau pajus švelnų mūsų paliktų objektų prisilietimą. Šios abstrakcijos, šie objektai yra artimiausi dalykai, kuriuos mums paliko mūsų pirmtakai. Jie kaip ir mes, kūrė daiktus, tačiau nepaliko jokių instrukcijų. Oras, kuriuo jie kvėpavo, pasikeitė, pasikeitė ir laikai. Vis dėlto, būtų naivu manyti, kad jie nevedžioja mūsų rankų gestų. Figūros klausėsi ir eilėraščiu pasakojo, ką jos išgirdo.
Pasirodo, pačios figūros turi savąsias keliones, jos žino, kad kiekvienas susidūrimas yra vieta, kur galima pasidalyti atradimais ir pasidžiaugti atskleista išmintimi.” - Eglė A. Benkunskytė
Menininkės
Eglė Petrošiūtė (g. 1991 m.) – Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė, 2016 m. baigusi tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos meninė praktika tarpdisciplininė: pasitelkdama videomeną, instaliaciją ir garsą menininkė kalba per medžiagiškumų ryšius. Jos kūrybinė strategija paremta kūniškumo, tapatybės ir intymumo sampratos problema.
Liudvika Sonia Koort (g. 1994 m.) – taip pat Vilniuje gyvenanti ir dirbanti menininkė, šiuo metu studijuojanti Vilniaus dailės akademijoje skulptūros magistro programoje. Savo kūrybinį kelią L. S. Koort pradėjo kaip teatro scenografė, vėliau perėjo prie individualios meninės praktikos ir savo kūryboje tyrinėja kūniškumą, intuityvaus žinojimo patyrimą, bei magišką žmogaus kasdienybę. Šiandien menininkė renkasi piešinio, objekto, poezijos medijas ir universalią simbolių, formų ir metaforų kalbą.
Parodos kuratorė: Eglė Agnė Benkunskytė
Architektūra: Dovydas Alčauskis
Dizainas: Vytautas Volbekas
Sklaida: Deimantė Bulbenkaitė
Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela
Padėkos
Menininkės ir organizatoriai norėtų nuoširdžiai padėkoti už pagalbą ir palaikymą parodos pasirengimo metu Valentinui Varnui, Aurelijui Blažinauskiui, Ramutei Toliušytei, Vytautui Viržbickui, Izabelei Šuikaitei ir Alexandrai Bondarev.
Paroda yra Lietuvos dailinininkų sąjungos strateginės meno kūrėjų organizacijos programos dalis, programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
︎︎︎ Atgal
Eglė Petrošiūtė ir Liudvika Sonia Koort
Sounds like a Silver Teaspoon
2024.03.08–04.06
Kovo 8 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos menininkių Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort bendra paroda „Sounds Like a Silver Spoon“. Paroda, kurios pavadinimas kilo iš abiejų menininkių parašyto poetinio teksto, veikia kaip atviras dialogas apie erdvės psichologiją bei idėją, kad mūsų formuojamos erdvės ilgainiui pradeda formuoti mus.
Pasak parodos „Sounds Like a Silver Spoon“ kuratorės Eglės Agnės Benkunskytės, nors E. Petrošiūtė ir L. S. Koort operuoja kaip atskiros kūrėjos, šis jų susitikimas pagrindinėje „Medūzos“ salėje atskleidžia bendras menininkių kūrybos gijas. „Šioje parodoje svarbus sodo kaip kosmologijų kūrimo erdvės motyvas, - pastebi parodos kuratorė, - Lietuvių mitologijoje sodas žymi ribinę erdvę, kurioje susitinka gamtos ciklai ir žmogaus kultūrinė pastanga, tad šią įtampą menininkės nagrinėja pasitelkdamos skulptūrą, tekstilę, piešinį, videomeną, garsą ir instaliacijos elementus.”
Reikšmine menininkių dialogo ašimi tampa E. Petrošiūtės ir L. S. Koort poetinis tekstas, tampantis atskiru parodos kūriniu. Vystydamos savo praktiką abi menininkės neretai rašo, tad pažymėdamos savo betarpišką pokalbį jos nusprendė sukurti tekstą, sudarytą iš anksčiau rašytų eilių. „Modifikavome savo jau turėtus tekstus ir sujungėme juos į vieną visumą, kuri atspindi mūsų bendravimą ruošiantis parodai, - teigia L. S. Koort, - mūsų kalboje natūraliai yra daug poetikos ir minčių tirštumo, tad skirtingas poemos eilutes skaitome tarsi laišką viena kitai.“
Viena iš menininkių teksto eilučių tapo ir parodos pavadinimu - „Sounds Like a Silver Spoon“ (angl. „Skamba tarsi sidabrinis šaukštelis“). Garsinė pavadinimo nuoroda parinkta neatsitiktinai, nes atskleidžia, kad garsas yra dar vienas parodos medžiagiškumo sluoksnis. „Medžiagiškumą savo kūryboje suvokiu pačia plačiausia prasme, man svarbu pajusti santykį su medžiaga, apgalvoti kūno ir medžiagos susidūrimo aspektą, nesvarbu, tai stiklas, tekstilė, ar net garsas, - pasakoja E. Petrošiūtė, - Skirtingos medžiagos taip pat sukuria galimybes bendradarbiauti su skirtingų sričių menininkais - pavyzdžiui, naudodamasi mano įrašytu tekstu kompozitorė Jūra Elena Šedytė sukūrė mano video kūrinio garso takelį.“
“Tą rytą pabudau kaip jusli būtybė. Prieš mano akis atsivėrė nuostabus sodas. Pilnas sodrios žalumos ir sklindančių garsų. Pastebėjau, jog kai kurie gardai sklido iš tolumos - lenktų šakų apsuptyje - kur šmėkščiojo dviejų figūrų nugaros. Negalėjau išgirsti jų balsų. Tačiau jų kūnai atrodė gyvybingi, susirangę ant nedidelio suoliuko, amžinai kažką aptarinėjantys. Jie maudėsi didybėje.
Figūros paliko man žemėlapį, sudarytą iš žodžių, kurie virto eilėraščiu. Jis ne tik padėjo orientuotis aplinkoje, bet ir nurodė, kaip sukurti namus. Jame buvo parašyta:
Norint pastatyti namą, reikia pradėti nuo įsiklausymo į medžiagas - jų forma nėra atsitiktinė, tai senų laikų, buvusių daugybę metų prieš mus, prisiminimas: metalas, stiklas, medis ir siūlai. Nuolat besikeičianti šių medžiagų prigimtis verčia pažvelgti atidžiau, gal net kiek per atidžiai. Ar sugebėsi atitraukti žvilgsnį? Jei ne, teks pasitelkti kitus pojūčius, kad susidarytum pilną vaizdą. Ir galbūt, tik galbūt, pradėsi jausti ne tik erdvę, bet ir tai, ko jai trūksta, ir atsižvelgiant į tai kurti. Tik tada pastebėsi natūralų ritmingą sienų kvėpavimą. Su kiekvienu įkvėpimu mikrokosmas šiek tiek pasikeičia ir kelio atgal nebelieka. Šis namas yra gyvas, pildant jį objektais dalis pasąmonės įstringa jo rėmuose, suteikiant daugiau krypties, bet niekada nediktuojant kelio.
Prieš mano akis vešlaus sodo apsuptyje pasirodė dvi figūros. Sėdint ant suoliuko girdėjau, kaip su kiekvienu žingsniu balsai tapo vis tylesni. Kad ir kaip norėjau pasiklausyti šio pokalbio, tai būtų buvę nieko verta, žodžiai tampa apgaulingais, jei jų nelydi bendra patirtis. Nepaisant to, šios figūros išmokė mane įsiklausyti į tarpus, į tylą, į medžiagas ir jų tylų šnabždesį.
Saulės spinduliai glosto tave sidabrinių atspindžių skambesiu. Ateities kartos nežinos mano išmoktų pamokų, tačiau pajus švelnų mūsų paliktų objektų prisilietimą. Šios abstrakcijos, šie objektai yra artimiausi dalykai, kuriuos mums paliko mūsų pirmtakai. Jie kaip ir mes, kūrė daiktus, tačiau nepaliko jokių instrukcijų. Oras, kuriuo jie kvėpavo, pasikeitė, pasikeitė ir laikai. Vis dėlto, būtų naivu manyti, kad jie nevedžioja mūsų rankų gestų. Figūros klausėsi ir eilėraščiu pasakojo, ką jos išgirdo.
Pasirodo, pačios figūros turi savąsias keliones, jos žino, kad kiekvienas susidūrimas yra vieta, kur galima pasidalyti atradimais ir pasidžiaugti atskleista išmintimi.” - Eglė A. Benkunskytė
Menininkės
Eglė Petrošiūtė (g. 1991 m.) – Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė, 2016 m. baigusi tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos meninė praktika tarpdisciplininė: pasitelkdama videomeną, instaliaciją ir garsą menininkė kalba per medžiagiškumų ryšius. Jos kūrybinė strategija paremta kūniškumo, tapatybės ir intymumo sampratos problema.
Liudvika Sonia Koort (g. 1994 m.) – taip pat Vilniuje gyvenanti ir dirbanti menininkė, šiuo metu studijuojanti Vilniaus dailės akademijoje skulptūros magistro programoje. Savo kūrybinį kelią L. S. Koort pradėjo kaip teatro scenografė, vėliau perėjo prie individualios meninės praktikos ir savo kūryboje tyrinėja kūniškumą, intuityvaus žinojimo patyrimą, bei magišką žmogaus kasdienybę. Šiandien menininkė renkasi piešinio, objekto, poezijos medijas ir universalią simbolių, formų ir metaforų kalbą.
Parodos kuratorė: Eglė Agnė Benkunskytė
Architektūra: Dovydas Alčauskis
Dizainas: Vytautas Volbekas
Sklaida: Deimantė Bulbenkaitė
Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela
Padėkos
Menininkės ir organizatoriai norėtų nuoširdžiai padėkoti už pagalbą ir palaikymą parodos pasirengimo metu Valentinui Varnui, Aurelijui Blažinauskiui, Ramutei Toliušytei, Vytautui Viržbickui, Izabelei Šuikaitei ir Alexandrai Bondarev.
Paroda yra Lietuvos dailinininkų sąjungos strateginės meno kūrėjų organizacijos programos dalis, programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
︎︎︎ Atgal