Medūza
![]()
allsofeatherlightseven
Laiko iki žemės netrūksta
2023.08.04–09.01
Vienoje vinječių, kuriose Walteris Benjaminas aprašo savo vaikystę, jis prisimena pradėtą, tačiau nebaigtą rinkti drugelių kolekciją[1]. Tiksliau, ne tiek pačią kolekciją – ji, išlikusi jo vaikystės kambaryje, matyt, pati gebėjo apie save priminti – o šių, dabar jau po stiklu saugomų, gyvūnėlių medžioklę:
Jie prisklęsdavo link vieno iš žiedų ir virš jo pakibdavo. Aš, tuo tarpu, sugniaužęs tinklelį virš galvos, stovėdavau ir laukdavau, kol tik tie žiedai mes savo burtą ant sparnų poros užbaigdami savo darbą, bet, trapus drugelio kūnas švelniai braukdamas orą nusklęsdavo į šalį ir, nejudėdamas, kaip ir anksčiau, mesdavo savo šešėlį ant kitos gėlės, kurią taip pat staiga palikdavo, taip jos ir nepalietęs.
Kad ir kaip jaunasis Walteris besistengtų prisliūkinti prie drugelio nepastebėtas, šis tarsi nujausdamas jo tykantį pavojų čia pat nuplasnodavo šalin link kito gėlės žiedo, palikdamas medžiotoją it musę kandusį. Nepaisant gležno vabalėlio sudėjimo, jo vinguriuojančios ir kiek nerangios skrydžio kreivės, vaikėzas nesugebėjo jo nei pergudrauti, nei įveikti vikrumu. Walteris, besistebėdamas tokia išmone, ėmėsi jį vis akyliau stebėti, mėgindamas įsivaizduoti, ką šis drugelis jaučia, kaip patiria savo pasaulį...
Dabar tarp mūsų įsigalėjo senas medžioklės dėsnis: kuo labiau aš kiekvienu savo kūno siūleliu mėginau prisitaikyti prie šio gyvūno – kuo labiau aš pats savo širdimi ir siela tapau panašus į drugelį – tuo labiau šis drugelis ėmė dažytis žmogiškos valios spalvomis; galiausiai ėmė rodytis, tarsi jo sugavimas būtų kaina, kurią turėjau sumokėti, kad susigrąžinčiau savo žmogišką būtį.
Mažasis Benjaminas sučiupo savo auką, kuri dabar beviltiškai plazdėjo tinklelyje. Pabudęs nelyg iš transo ir apsidairęs, jis nužvelgė medžioklės plotą: ištrypta žolė, išlaužyti krūmynai ir gėlės bylojo apie ką tik vykusią įnirtingą kovą. Jo nuostaba, išvydus padarytą žalą, greičiausiai kilo iš to, kad jis menkai teprisiminė kaip viskas įvyko, tačiau sykiu jautė, kad kažkas jame pakito:
Sunkiai judant atgal [link stovyklos], pasmerkto padarėlio dvasia įsiskverbė į medžiotoją. Jis šį tą pajuto stebėdamas tą svetimą kalbą, kuria prieš jo akis drugelis ir gėlės suprato vienas kitą. Jo kraujo troškulys nuslopo, jo pasitikėjimas dar labiau išaugo.
Ši Benjamino vinjetė yra ne tik vaikystės prisiminimo aprašymas, tačiau taip pat kažką byloja apie prisiminimus ir svajones apskritai. Nepagaunamasis drugelis čia tampa laimės pažadu. Atrodo, ranka pasiekiama, ji lemiamą akimirką prasprūsta pro pirštus tarsi spektras; kad pagautum drugelį, pats turi tapti drugeliu. Gal būt dėl to svajonės ir prisiminimai, tokie saldūs ir viliojantys juose paklysti, tampa bauginantys ir net žiaurūs, kai ima skverbtis į tikrovę. Ar nėra taip, kad juos branginame tol, kol išlaikome nuo jų atstumą? Į tikrovės audinį įsiskverbę prisiminimai kelia siaubą, o išsipildžiusios svajonės neretai – kartėlį ir nusivylimą.
Būtent tokia įtampa laiko sukabinusi ir šios parodos audinį. Poetiška dueto allsofeatherlightseven kūryba iš pirmo žvilgsnio pasirodo privati, neperskaitoma ir nesvetinga. Padrikos pasakojimo užuominos suvedžioja žiūrovę, čia pat palikdamos ją klaidžioti alogizmų, prieštaravimų ir oksimoronų tankmėje. Iš tiesų, folkloro pasakėčių personažus menantys figūratyvūs piešiniai, į vaikiškas eiles panašūs tekstai ir abstraktūs skulptūriniai objektai tarsi duoda pažadą, kad savo stebėtoją jie nukels į kitą – naivesnį, šviesesnį, nuoširdesnį pasaulį, tačiau čia pat šį pažadą sulaužo. Menininkų kuriamo pasaulio šerdyje slypi šaižus disonansas tarp maginės, utopiškos vaizduotės ir proziškos ir negailestingos tikrovės. Folkloriški menininkų kuriami personažai, tokie, kaip mažasis žvirblis, tarsi siekia atsiplėšti nuo juos supančios kasdienybės, tačiau čia pat yra grąžinami ant žemės, taip ir nespėję nuo jos atsiplėšti. Tuomet galime paklausti –
Kur gimsta gėlės?
Tai gimsta kažkieno galvoje.
Kiekviena gėlė turi kažkieno mintis!
Gėlės turi tiek daug ko mus išmokyti.
Jie tokie pat meilužiai kaip ir mes.
Saulė yra čia, jiems.
Jie myli saulę ir saulė tai žino.
Štai kodėl saulė vis dar ten!
Ji žino, kad yra mylima ir reikalinga.
Turime mylėti gėles, nes jos tokios trapios
trapecijos – spalvingos ir gražios.
Dėl jų turime kur nueiti;
jie davė mums kelius pasivaikščioti. [2]
[1] Walterio Benjamino teksto ištraukos verstos iš Benjamin, W, 2006, Schmetterlingsjagd in Berliner Kindheit am 1900, Suhrkamp Verlag, 2006, pp. 20-23.
[2] Ištrauka iš menininkų knygos „Mažasis žvriblis“.
Apie menininkus
allsofeatherlightseven – tai jaunosios kartos menininkų Gabijos Pernavaitės ir Žygimanto Bėronto duetas pasižymintis subtilia, vizualiai poetiška kalba. Abu menininkai yra baigę Fotografijos ir medijos meno bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2022-aisiais pelnė prestižiniu laikomą „JCDecaux“ jaunųjų menininkų konkursą bei buvo pakviesti savo darbus rodyti finalinėje konkurso parodoje Vilniuje. „allsofeatherlightseven“ kūryboje pinasi performatyvūs pasirodymai, instaliacijos, piešiniai, alegoriški, trapiai grakštūs tekstai.
Padėkos
Parodos kūrėjai ir organizatoriai norėtų nuoširdžiai padėkoti visiems savo mintimis ir darbais prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo.
Atspindinti šypsena - Tylių kampų pažįstami veidai:
Karolinai Tomkevičiūtei ir UAB „JCDecaux Lietuva“, Kotrynai Butautytei, Antanui Gerlikui, Simonai Nakrošiūtei, Svetlanai su visa Politeca, Jokūbui Adamoniui, Mariui Stavariui, žvaigždės kraštinei, šeimom, Paukščiui, visoms istorijoms ir prisiminimams ir laikui, žinoma!!
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos meno kūrėjų organizacijų programos dalis
Atidarymo metu muzika rūpinosi Marius Stavaris.
Nuotraukų autorius: Alanas Gurinas
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
![]()
︎︎︎ Atgal
allsofeatherlightseven
Laiko iki žemės netrūksta
2023.08.04–09.01
Vienoje vinječių, kuriose Walteris Benjaminas aprašo savo vaikystę, jis prisimena pradėtą, tačiau nebaigtą rinkti drugelių kolekciją[1]. Tiksliau, ne tiek pačią kolekciją – ji, išlikusi jo vaikystės kambaryje, matyt, pati gebėjo apie save priminti – o šių, dabar jau po stiklu saugomų, gyvūnėlių medžioklę:
Jie prisklęsdavo link vieno iš žiedų ir virš jo pakibdavo. Aš, tuo tarpu, sugniaužęs tinklelį virš galvos, stovėdavau ir laukdavau, kol tik tie žiedai mes savo burtą ant sparnų poros užbaigdami savo darbą, bet, trapus drugelio kūnas švelniai braukdamas orą nusklęsdavo į šalį ir, nejudėdamas, kaip ir anksčiau, mesdavo savo šešėlį ant kitos gėlės, kurią taip pat staiga palikdavo, taip jos ir nepalietęs.
Kad ir kaip jaunasis Walteris besistengtų prisliūkinti prie drugelio nepastebėtas, šis tarsi nujausdamas jo tykantį pavojų čia pat nuplasnodavo šalin link kito gėlės žiedo, palikdamas medžiotoją it musę kandusį. Nepaisant gležno vabalėlio sudėjimo, jo vinguriuojančios ir kiek nerangios skrydžio kreivės, vaikėzas nesugebėjo jo nei pergudrauti, nei įveikti vikrumu. Walteris, besistebėdamas tokia išmone, ėmėsi jį vis akyliau stebėti, mėgindamas įsivaizduoti, ką šis drugelis jaučia, kaip patiria savo pasaulį...
Dabar tarp mūsų įsigalėjo senas medžioklės dėsnis: kuo labiau aš kiekvienu savo kūno siūleliu mėginau prisitaikyti prie šio gyvūno – kuo labiau aš pats savo širdimi ir siela tapau panašus į drugelį – tuo labiau šis drugelis ėmė dažytis žmogiškos valios spalvomis; galiausiai ėmė rodytis, tarsi jo sugavimas būtų kaina, kurią turėjau sumokėti, kad susigrąžinčiau savo žmogišką būtį.
Mažasis Benjaminas sučiupo savo auką, kuri dabar beviltiškai plazdėjo tinklelyje. Pabudęs nelyg iš transo ir apsidairęs, jis nužvelgė medžioklės plotą: ištrypta žolė, išlaužyti krūmynai ir gėlės bylojo apie ką tik vykusią įnirtingą kovą. Jo nuostaba, išvydus padarytą žalą, greičiausiai kilo iš to, kad jis menkai teprisiminė kaip viskas įvyko, tačiau sykiu jautė, kad kažkas jame pakito:
Sunkiai judant atgal [link stovyklos], pasmerkto padarėlio dvasia įsiskverbė į medžiotoją. Jis šį tą pajuto stebėdamas tą svetimą kalbą, kuria prieš jo akis drugelis ir gėlės suprato vienas kitą. Jo kraujo troškulys nuslopo, jo pasitikėjimas dar labiau išaugo.
Ši Benjamino vinjetė yra ne tik vaikystės prisiminimo aprašymas, tačiau taip pat kažką byloja apie prisiminimus ir svajones apskritai. Nepagaunamasis drugelis čia tampa laimės pažadu. Atrodo, ranka pasiekiama, ji lemiamą akimirką prasprūsta pro pirštus tarsi spektras; kad pagautum drugelį, pats turi tapti drugeliu. Gal būt dėl to svajonės ir prisiminimai, tokie saldūs ir viliojantys juose paklysti, tampa bauginantys ir net žiaurūs, kai ima skverbtis į tikrovę. Ar nėra taip, kad juos branginame tol, kol išlaikome nuo jų atstumą? Į tikrovės audinį įsiskverbę prisiminimai kelia siaubą, o išsipildžiusios svajonės neretai – kartėlį ir nusivylimą.
Būtent tokia įtampa laiko sukabinusi ir šios parodos audinį. Poetiška dueto allsofeatherlightseven kūryba iš pirmo žvilgsnio pasirodo privati, neperskaitoma ir nesvetinga. Padrikos pasakojimo užuominos suvedžioja žiūrovę, čia pat palikdamos ją klaidžioti alogizmų, prieštaravimų ir oksimoronų tankmėje. Iš tiesų, folkloro pasakėčių personažus menantys figūratyvūs piešiniai, į vaikiškas eiles panašūs tekstai ir abstraktūs skulptūriniai objektai tarsi duoda pažadą, kad savo stebėtoją jie nukels į kitą – naivesnį, šviesesnį, nuoširdesnį pasaulį, tačiau čia pat šį pažadą sulaužo. Menininkų kuriamo pasaulio šerdyje slypi šaižus disonansas tarp maginės, utopiškos vaizduotės ir proziškos ir negailestingos tikrovės. Folkloriški menininkų kuriami personažai, tokie, kaip mažasis žvirblis, tarsi siekia atsiplėšti nuo juos supančios kasdienybės, tačiau čia pat yra grąžinami ant žemės, taip ir nespėję nuo jos atsiplėšti. Tuomet galime paklausti –
Kur gimsta gėlės?
Tai gimsta kažkieno galvoje.
Kiekviena gėlė turi kažkieno mintis!
Gėlės turi tiek daug ko mus išmokyti.
Jie tokie pat meilužiai kaip ir mes.
Saulė yra čia, jiems.
Jie myli saulę ir saulė tai žino.
Štai kodėl saulė vis dar ten!
Ji žino, kad yra mylima ir reikalinga.
Turime mylėti gėles, nes jos tokios trapios
trapecijos – spalvingos ir gražios.
Dėl jų turime kur nueiti;
jie davė mums kelius pasivaikščioti. [2]
[1] Walterio Benjamino teksto ištraukos verstos iš Benjamin, W, 2006, Schmetterlingsjagd in Berliner Kindheit am 1900, Suhrkamp Verlag, 2006, pp. 20-23.
[2] Ištrauka iš menininkų knygos „Mažasis žvriblis“.
Apie menininkus
allsofeatherlightseven – tai jaunosios kartos menininkų Gabijos Pernavaitės ir Žygimanto Bėronto duetas pasižymintis subtilia, vizualiai poetiška kalba. Abu menininkai yra baigę Fotografijos ir medijos meno bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2022-aisiais pelnė prestižiniu laikomą „JCDecaux“ jaunųjų menininkų konkursą bei buvo pakviesti savo darbus rodyti finalinėje konkurso parodoje Vilniuje. „allsofeatherlightseven“ kūryboje pinasi performatyvūs pasirodymai, instaliacijos, piešiniai, alegoriški, trapiai grakštūs tekstai.
Padėkos
Parodos kūrėjai ir organizatoriai norėtų nuoširdžiai padėkoti visiems savo mintimis ir darbais prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo.
Atspindinti šypsena - Tylių kampų pažįstami veidai:
Karolinai Tomkevičiūtei ir UAB „JCDecaux Lietuva“, Kotrynai Butautytei, Antanui Gerlikui, Simonai Nakrošiūtei, Svetlanai su visa Politeca, Jokūbui Adamoniui, Mariui Stavariui, žvaigždės kraštinei, šeimom, Paukščiui, visoms istorijoms ir prisiminimams ir laikui, žinoma!!
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos meno kūrėjų organizacijų programos dalis
Atidarymo metu muzika rūpinosi Marius Stavaris.
Nuotraukų autorius: Alanas Gurinas
︎︎︎ Atgal